sveikybė

sveikýbė sf. (1), sveikỹbė (2) 1. gera sveikatos būklė, sveikumas: Iš kur te buvo tų senobės žmonių sveikýbė! Krs. Tokia jau jos be sveikýbė – ką tik da pavaikšto Sb. Sveikýbė ano – kaip ridikas! Krš. | prk.: Dorovinė sveikỹbė BŽ605. 2. (neol.) LzP vienovė: Jisai mokėjo rinkti krinkančius garsus į vieną sveikybę Db.